Artimos kalbos

Ar kūrinio paveikumas priklauso nuo to, kas ir kaip jį sukūrė? Kartais pastebime, kad skirtingų autorių kūrinius sieja panašios formos, spalvų deriniai ir ritmas. Kūrėjų istorijos atskleidžia, kad prie artimos vaizdo kalbos gali atvesti visiškai nepanašūs gyvenimo keliai ir kūrybiniai sumanymai. Parodoje „Artimos kalbos“ greta eksponuojami 1930–1990 m. sukurti akademinį išsilavinimą turinčių ir savamokslių Lietuvos meninink(i)ų darbai. Šie sugretinimai kviečia kiek kitaip pažvelgti į Lietuvos meno istorijoje įsitvirtinusį požiūrį, pagal kurį menininko išsilavinimas dažnai lėmė ir jo kūrybos vertinimą.

Šiandienos žvilgsnis keičia taisykles – kritiškai peržiūrimos hierarchišką žiūrą įtvirtinusios meno kategorijos. Klausiama, ką iš tiesų pasako tokie apibūdinimai kaip „primityvusis“ ar „naivusis“ menas ir ką jie užgožia. Permąstoma ir tai, kodėl vieni kūriniai laikomi menu, o kiti pristatomi tik kaip etnografiniai objektai. Dėmesys krypsta į pačius kūrinius, jų meninę kalbą ir prasmę.

Parodos kūriniuose atsiskleidžia skirtingi būdai perkurti matomą pasaulį. Žmonių figūros ir daiktai juose įgauna netikėtas proporcijas, o atmintis ir fantazija savaip keičia erdvę, nebūtinai paklūstančią perspektyvos taisyklėms. Dalis akademinį išsilavinimą turinčių meninink(i)ų taip sąmoningai laužė išmoktas taisykles – siekė kurti kitaip, atrasti naują, įtaigesnę vaizdo kalbą. Savamoksliai prie panašių sprendimų galėjo prieiti kitu keliu – savarankiškai tyrinėdami, eksperimentuodami, remdamiesi savo patirtimi ir vaizduote.

Kviečiame kūrėjams priskiriamas etiketes atidėti į šalį ir dar kartą pažvelgti į jų darbus. Kas mus sustabdo, sujaudina ar prajuokina? Parodos atspirties taškas – kūrinio meninė kalba ir jo poveikis žiūrovams.