GELEŽIS IR SIDABRAS || Poezijos spektaklis suaugusiems

„Visada maniau, jog nemėgstu poezijos, nesuprantu jos,“ sako aktorius Rolandas Kazlas, – „pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai. Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio. Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“ 

Kelmės rajone gimęs, o nuo studijų Vilniaus universitete didžiąją gyvenimo dalį Vilniuje praleidęs poetas, vertėjas, redaktorius Vladas Šimkus liko vienu mįslingiausių likimų lietuvių literatūroje. Dar mokykloje pradėjęs spausdinti savo kūrybą, būdamas 24-erių jis išleido pirmąją poezijos knygą „Gražiausia sekundė“, dar po kelerių metų publikavo eilėraščių rinkinį „Kranto kontūrai“ (1963). O 1968-ųjų poezijos knyga „Geležis ir sidabras“ tapo įvykiu ne tik paties poeto biografijos, bet ir lietuvių poezijos mastu. Kaip ir ketvirtasis savarankiškas poeto rinkinys „Bitės pabėgėlės“ (1973), nustebinęs kolegas ir literatūros kritikus radikaliu posūkiu į ironišką kalbėjimą, skaudžiai blaivų daugybės įsišaknijusių kultūrinių mitų nuvainikavimą. Šis Vlado Šimkaus rinkinys buvo paskutinė jo originali knyga (1982 m. dar buvo išleista rinktinė „Nusileisk, dangau ant žemės“).