„Istorijos miestui ir pasauliui“: 2026–2027 m. paskaitų ciklas | Lietuvos Europa

Gintaro kelias – vienas geriausiai žinomų senovės Europos prekybos ir kultūrinių ryšių pasakojimų, dažnai siejamų su romėnų gintaro troškimu. Tačiau ar tikrai egzistavo toks kelias, kada jis veikė ir kas juo keliavo? Kaip iš tiesų judėjo gintaras, žmonės, daiktai ir idėjos tarp Baltijos regiono ir Europos pietų? Paskaitoje, remiantis archeologiniais duomenimis, pabandysime suprasti, ką šis „Gintaro keliu“ vadinamas reiškinys pasakoja apie Baltijos regiono ryšius su Europa ir kas iš šių ryšių gavo daugiausia naudos.

Muziejinę vertybę pristatys: Priešistorinės archeologijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorius Gytis Grižas.

Muziejinė vertybė: Gintariniai karoliai iš Sartų ežero salos.

Vilnius nuo pat savo formavimosi pradžios buvo daugiakultūris ir daugiakonfesinis miestas – tai rodo ne tik istoriniai bei archeologiniai, bet ir bioarcheologiniai duomenys. Pranešime apžvelgiamas miesto kūrimosi laikotarpis per žmonių, augalų ir gyvūnų prizmę, remiantis naujausiais makrobotaniniais, zooarcheologiniais ir stabiliųjų izotopų (anglies, azoto, deguonies, stroncio) tyrimais.

Neseniai atlikti Bokšto gatvėje esančių Vilniaus rusėnų kvartalo (Civitas Ruthenica) kapinių palaikų tyrimai pateikia pirmuosius tiesioginius įrodymus, kad į besiformuojantį miestą atvykdavo migrantų iš tolimų regionų: dalis pirmųjų Vilniaus krikščionių greičiausiai buvo kilę iš pietryčių Europos. Šį vaizdą papildo mieste atlikti archeobotaniniai ir zooarcheologiniai tyrimai: kultūrinių augalų įvairovė pilių teritorijoje, „egzotinių“ rūšių pėdsakai ir naujai aptinkamos gyvūnų rūšys. Tolimų regionų migracija, importuoti augalai ir naujos gyvūnų rūšys rodo, kad besiformuojantis Vilnius buvo įtrauktas į platesnius prekybos ir idėjų sklaidos tinklus. Kartu šie duomenys atskleidžia Vilnių kaip mobilumo, prekybos ir kultūrų sąveikos formuojamą, ekonomiškai ir etniškai dinamišką centrą – globalaus miesto ištakas.

Muziejinę vertybę pristatys: Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Arijana Kotova.

Muziejinė vertybė: Enkolpiono dalis, rasta Bokšto g.

XIII a. susikūrusi Lietuvos valstybė, paskutinė Europoje priėmusi krikščionybę, savotiškai užbaigė lotyniškosios vakarietiškos Europos formavimosi procesą. Europinės civilizacijos daigai čia pradėjo skleistis tuo metu, kai Vakarų Europoje Viduramžių kultūra jau išgyveno savo rudenį. Vis dėlto XIV–XVI a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galime stebėti europinių vėlyvųjų Viduramžių civilizacijos plėtotę. Monarcho ir viešpataujančios giminės samprata, krikščioniškųjų luomų idėja ir riterių ideologija, bažnyčių fundacijos, patronatas ir šventųjų kultai, ankstyvasis bajorų parlamentarizmas ir miesto, kaimo bei etnokonfesinių grupių savivalda, stambioji žemėvalda ir naujasis apgyvendinimas, dalykinė, politinė ir kultūrinė raštija, teisės kodifikacija ir istorijos samprata – tai charakteringų tos civilizacijos bruožų rinkinys, kuris per šiuos amžius susiklostė per tą laiką teritoriškai itin išaugusioje Lietuvoje.

Muziejinę vertybę pristatys: Priešistorinės archeologijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Sigita Mikšaitė.

Muziejinė vertybė: Dviašmenis kalavijas sidabru dengtais buožele ir skersinuku, datuojamas XIII–XIV a. I p.

„Jų moterys neturi vyriškų teisių, o mūsiškės viešpatauja daugeliui vyrų“, – taip XVI a. viduryje Mykolas Lietuvis priešpriešino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jos rytinėms ir pietinėms kaimynėms – maskvėnų bei totorių visuomenėms, kuriose, jo akimis, moterys užėmė gerokai žemesnę padėtį. Tačiau ar teisinis moterų ir vyrų padėties palyginimas yra pakankamas kriterijus moters statusui visuomenėje įvertinti? Galbūt į moters sociokultūrinį, teisinį ir turtinį statusą LDK XVI a. verta žvelgti platesniame europiniame kontekste?

Kokią perspektyvą atveria moters padėtį reglamentavusių teisės normų kilmė ir teisėtvarkos pokyčiai XVI a. viduryje, ryškiai atsispindėję Antrajame Lietuvos Statute? Su kokiomis moters teisinės, turtinės bei sociokultūrinės padėties realijomis susiduriame? Romėnų bei saksų-Magdeburgo teisės tradicijų įtaka leidžia klausti ne tik apie moters teises ir galimybes, bet ir apie Lietuvos vietą Europos teisinių bei kultūrinių tradicijų kontekste. Ar moters teisinė padėtis gali tapti vienu iš raktų XVI a. LDK europietiškumui suprasti?

Muziejinę vertybę pristatys: Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vadovas Valdas Steponaitis.

Muziejinė vertybė: Kepurėlė.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriuje saugomas unikalus XVI–XVII a. I pusės moterų galvos apdangalas – kepurėlė. Šis eksponatas atspindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingų moterų madas, perimtas iš Vakarų Europos.

Nors labiau išgarsinta Radvilų istorijos atkarpa prasidės kiek vėliau, o rūmai Berlyne – dar vėlesnis epizodas, žymiausios visų laikų iš Lietuvos kilusios giminės istorija europinę perspektyvą įgavo dar iki tol. Ar tai būtų į Romą keliaudavęs Vilniaus vyskupas Albertas Radvila, ar Mozūrijos kunigaikštystę valdžiusi Ona Radvilaitė, ar Mikalojus II Radvila, Vienoje susitikęs su imperatoriumi Maksimilijonu I Habsburgu. XV a. pab.–XVI a. pr. gyvenusi ir veikusi Radvilų karta, Mikalojaus Radvilaičio palikuonys, žengė pirmuosius giminės žingsnius Europoje.

Muziejinę vertybę pristatys: Istorijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorius Antanas Benediktas Alekna.

Muziejinė vertybė: Raštas, kuriuo didysis etmonas Kristupas Radvila duoda kunigaikščiui Masalskiui su žmona Panemunės dvarą, 1598 m. Dokumente matomi 4 antspaudai.

Dramatiškas 1830–1831 m. sukilimo pralaimėjimas nulėmė tai, jog tūkstančiai už laisvę kovojusių žmonių buvo priversti rinktis emigrantų kelią, norėdami išvengti tremties į Sibirą arba net mirties nuosprendžio. Iš tuometinės Lenkijos karalystės bei buvusių LDK žemių kilę emigrantai atsidurę Prancūzijoje, Anglijoje ir Belgijoje nenorėjo susitaikyti su pralaimėjimu ir iš karto ieškojo būdų atnaujinti kovą už tėvynės laisvę. Palaipsniui silpstant viltims dėl greito sukilimo, teko pasirūpinti tiek kasdieniu guvenimu svetimose šalyse, tiek organizacine politine, publicistine ir net kūrybine veikla. Pamažu gimė fenomenas, kuris ilgainiui buvo pavadintas Didžiąja Emigracija. Tarp jos ryškiausių atstovų buvo asmenybės kilusios arba susijusios su istorine Lietuva: Adomas Mickevičius, Joachimas Lelevelis, kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis ir kiti. Šių iškilių žmonių veikloje, politiniuose raštuose, atsiminimuose ir kūryboje Lietuvos vardas, tėvynė, jos praeitis ir ateities viltys užėmė svarbią vietą.

Muziejinę vertybę pristatys: Ikonografijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Diana Streikuvienė.

Muziejinė vertybė: Adomas Mickevičius mirties patale. Raižė Antoni Oleszczyński, 1861 m. Reprodukcija išleista JAV 1892 m.

Šis pranešimas – tai kultūrologinė interpretacija su koloristiniu akcentu, siekiant suvokti tautinės vėliavos archeologiją. Archeologija šiuo atveju suprantama dvejopai: pirma, tai idėjinė vėliavos kaip valstybės simbolio genezė; antra, tai trijų vėliavos autorių – Jono Basanavičiaus, Tado Daugirdo ir Antano Žmuidzinavičiaus – tiesioginis sąlytis su archeologinių darbų praktika. Kitaip tariant, bus bandoma atsakyti į klausimą: kaip europietiškos kultūrinės patirties autoriai, sulieję savo istorinius vaizdinius į vėliavos stačiakampį, lietuvišką trispalvę pavertė lietuviško peizažo heraldine konstanta.

Muziejinę vertybę pristatys: Istorijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Severija Subačiūtė.

Muziejinė vertybė: Lietuvos trispalvė, iškelta Gedimino pilies bokšte 1989(?) 10 07.

Pirmojo pasaulinio karo Europoje siaubai nesustabdė ekspresionizmo sklaidos. Dailininkai ir poetai, modernistai ir avangardistai vis labiau nėrė į subjektyvumo, išgyvenimų, kontrastų, mistikos ir revoliucijų pasaulį. Ekspresionizmo korifėjai drastiškai ieškojo greitų atsakymų, kritikavo iki tol sustabarėjusį pasaulį, stebino aplinkinius savo išraiškos priemonėmis. Šie pokyčiai lyg veidrodyje atsispindėjo ir to meto politiniame gyvenime. Būtent tokioje kultūrinėje epochoje Lietuvos išsilaisvinimas pasiekė aukščiausią savo tašką – 1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbta apie valstybės atkūrimą. Įvairios ekspresionizmo idėjos ir atgarsiai neabejotinai pasiekė jauną valstybę ir gal net paveikė jos kultūrinę savivoką bei raidą, paskatino glaudesnius saitus su Vakarais. Pranešime bus keliamas klausimas, ar šios bendraeuropinės epochos ženklai gali padėti naujai perskaityti tarpukario Lietuvos istoriją.

Muziejinę vertybę pristatys: Ikonografijos skyriaus L.e.p. vadovė Evelina Bukauskaitė.

Muziejinė vertybė: Mergaitė/Vėjas. Dail. Adomas Galdikas, 1932 m. Popierius, litografija, 49,7 x 35 cm.

Paskaita skirta mažai žinomam avangardo žurnalui MUBA, kurį 1928 m. Paryžiuje prancūzų, lietuvių ir kitomis Europos kalbomis leido lietuvis žurnalistas ir poetas Juozas Tysliava. Žurnalo istorija atskleidžia Lietuvos kultūros veikėjų pastangas integruoti jaunos šalies kultūrą į europinį, netgi pasaulinį kontekstą, mezgant avangardo kūrėjų ryšius. Tai įkvėpiantis futuristinis Lietuvos kultūros projektas, kurio reikšmę tik dabar pradedame suvokti ir vertinti. Naujausi MUBOS istorijos atradimai, išdėstyti Giedrės Jankevičiūtės ir Mindaugo Kvietkausko studijoje, išleistoje 2026 m. pabaigoje, leidžia pagrįsti žurnalo svarbą tarptautinės avangardo istorijos kontekste. Paskaitoje paliečiamos žurnalo užmaršties, taip pat naujos susidomėjimo bangos šiuo leidiniu priežastys.

Muziejinę vertybę pristatys: Istorijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorius Jokūbas Čiurlionis.

Muziejinė vertybė: Juozo Tysliavos eilėraščių rinkinys „Coupe de Vents“.

Paskaitoje aptariamas modernios Lietuvos valstybės techninio elito – nacionalinės architektų mokyklos – (su)kūrimas tarpukario Lietuvoje, pasitelkus valstybines stipendijas ir studijas Vakarų Europoje ir tos sukurtos nacionalinės architektūros mokyklos išsisklaidymas Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Iš Lietuvos pasitraukę Lietuvos modernistai 1944–1949 m. karo pabėgėlių (Displaced Persons) stovyklose nepailstamai planavo Lietuvos atstatymą – steigė architektūros fakultetus universitetuose, rengė konferencijas, architektūrinius konkursus ir pavyzdinius projektus. Pasak jų, tai buvo „tarsi antroji Lietuva“ Europoje.

Muziejinę vertybę pristatys: Ikonografijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Indrė Urbelytė.

Muziejinė vertybė: Burglengenfeldo katalikų bažnyčios plafono dekoro projekto eskizas. Dail. Kazys Varnelis. 1947 m. Kalkė, grafitas, 60,5 x 76 cm.

Gerai žinomoje esė „From The House of the Dead: On Modern European Memory“ istorikas Tony Judtas rašė, kad „Holokausto pripažinimas yra mūsų laikų bilietas į Europą“, taikydamas tai iš sovietų kalėjimo ištrūkusioms Vidurio Rytų Europos šalims. Toks teiginys remiasi prielaida, kad šios šalys iki tol nei galėjo kalbėti apie Holokaustą, nei įvertino kaltės ir atsakomybės klausimą. Šios paskaitos metu bus tikrinama ši prielaida, aptariant sovietų Lietuvos rašytojų (Icchoko Mero, Mejerio Jelino, Jokūbo Josadės, Antano Venclovos, Vytauto Bložės) tekstus ir parodant, kaip sovietinės ideologijos rėmuose buvo keliami klausimai apie kaltę ir atsakomybę, o susiklosčius tam tikroms politinėms sąlygoms, ir skatinama kalbėti apie „fašistų ir jų pakalikų“ nusikaltimus prieš „taikius tarybinius piliečius“. Taigi sovietai atspausdino savąjį bilietą, bet ar jis vedė į Europą?

Muziejinę vertybę pristatys: Ikonografijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Daiva Narkauskienė

Muziejinė vertybė: Plakatas. Lietuviškas meninis filmas „Birželis, vasaros pradžia“. Scenarijaus autoriai – Icchokas Meras, Raimondas Vabalas. Lietuvos kino studija, 1969 m. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė. Popierius, ofsetas, 74,5 x 52 cm.

Lietuvos partizaninis karas dažniausiai pristatomas kaip ginkluota kova už laisvę. Tačiau ar didžiausias partizanų palikimas slypi tik kariniuose veiksmuose? O gal svarbiausia jų pamoka – kaip išsaugoti valstybę tuomet, kai atrodo, kad jos jau nebėra?

Paskaitoje bus siūloma pažvelgti į Lietuvos partizanus pirmiausia kaip į žmones, okupacijos sąlygomis kūrusius ir saugojusius valstybę. Nors Lietuva buvo okupuota, partizanai telkė vadovybę, kūrė administravimo sistemą, leido spaudą, priėmė politinius sprendimus, puoselėjo demokratinės Lietuvos viziją ir tikėjo, kad jos ateitis neatsiejama nuo laisvos Europos.

Šiandien Europoje vis dažniau kalbama apie visuomenės ir valstybės atsparumą, pilietinį pasipriešinimą, demokratijos apsaugą ir pasirengimą krizėms. Lietuvos partizanų patirtis rodo, kad atsparumas prasideda ne nuo ginklų, o nuo žmonių pasiryžimo išsaugoti valstybės teisėtumą, vertybes ir pilietinę bendruomenę. Būtent todėl „Partizanų valstybės“ idėja šiandien skamba ne tik kaip istorinis pasakojimas, bet ir kaip aktuali pamoka šiuolaikinei Europai.

Muziejinę vertybę pristatys: Istorijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Virginija Rudienė.

Muziejinė vertybė: Lietuvos partizano rankovės raištis. 1945–1946 m. IRN 5414. Medvilnė, šilkiniai siūlai, kartonas; siuvimas mašina, siuvinėjimas. Išmatavimai: 43,5 x 6 cm.

Šiuo pranešimu bus siekiama pasižvalgyti po rašytojo Ričardo Gavelio (1950–2002) Europą. Nuo pat pirmosios knygos, išleistos 1976-aisiais, Gaveliui vis būdavo prikišamas jo vakarietiškas nusiteikimas: pernelyg demonstruojamas skaitytų buržuazinių autorių, klausyto džiazo ar sovietijoje nebūtų alkoholinių gėrimų repertuaras. O kur dar manieros, vadintos tiesiog arogancija. Gavelis niekada nebuvo brandaus socializmo epochos sukurtas rašytojo tarnautojo, aptarnaujančio sistemą ir ideologiją, tipas. 1989-ųjų kovą, kalbėdamasis su Vytautu Rubavičiumi, jis formuluoja tiesiai šviesiai: esame europiečiai, tokie ir būkime. Vis dėlto, atėjus laisvei ir atsikūrus Lietuvos Respublikai, Gavelio nurodyta kryptis – terptis į europinę epistemą – susidūrė su tikrove, posovietinės pelkės klampumu. Tikrojo europėjimo kelias nebuvo toks spėrus, kaip Gavelis tikėjosi, galiausiai, jo, prigimtinio europiečio, nuostatas savaip keitė ir kasdienis apžvalgininko darbas dienraštyje „Respublika“.

Muziejinę vertybę pristatys: Ikonografijos skyriaus vyresn. rinkinio kuratorė Daiva Narkauskienė.

Muziejinė vertybė: Plakatas „Vilniaus pokeris. Audiovizualinis spektaklis“. Rež. Alius Veverskis. VGTU „LinkMenų fabriko“ angaras. Balandžio 26/27 d. Popierius, 84,5 x 59 cm.