Monoopera „PRIMA DONNA”

„Prima Donna“ – neeilinė monoopera, kurioje teatras ir opera susilieja į intymų pasakojimą apie žmogaus vidinį balsą, pasirinkimus ir emocinę drąsą. Siekiant peržengti paprasto muzikinio pasirodymo ribas ir pasiekti gilesnį žiūrovo suvokimą, spektaklis prasideda ne scenoje – jis prasideda grimo kambaryje, kur solistė susiduria ne su publikos žvilgsniu, bet su savimi.

Skirtingai nei tradiciniame koncerte, čia žiūrovas tampa tylia siena – leidžiančia girdėti tai, kas gimsta širdyje ir balsu virsta muzika. Šis pokalbis tarp solistės ir tylos yra kvietimas į gilesnį, autentiškesnį susitikimą su savimi.

Spektaklio siužetas neturi aiškiai apibrėžto veiksmo, tačiau jis juda per septynerius skirtingus personažus – operos herojes, kurių balsai formuoja solistės vidinį dialogą.

• Giuditta – drąsos ir aistros balsas, kuris klausia: „Ar drįstum rinktis aistrą, kai niekas neplotų?“.
• Esmeralda – laisvės dvasia, kuri kviečia judėti ir nebijoti būti savimi.
• Laureta moko tarti „noriu“ be kaltės ir be apribojimų.
• Miuzeta – tai žaismingas įvaizdis, kuris kelia klausimą: būti matomai, bet ne suvaidintai.
• Kleopatra – valios ir savivertės balsas, kuri sako: „Neįrodyk. Būk.“
• Margarita kvestionuoja, kiek kaltė mus riboja ir kaip ją paleisti.
• Undinė, giliausias iš visų, kviečia nerti į save – net jei vanduo šaltas.

Spektaklis remiasi muzikiniais kūriniais nuo baroko iki romantizmo ir XX a. klasikų – nuo Handelio ir Lehar iki Puccini ar Dvorak, – tačiau jų dermė čia ne tik estetinė, bet filosofinė: kiekviena melodija žymi vieną žingsnį į solistės pasaulį. Muzika tampa ne tik garso potyriu, bet ir vidinės transformacijos erdve.

Per monologus, dainas ir tylos akimirkas, solistė keliauja nuo jausmo iki suvokimo: kas lieka, kai nusivalai grimą? Kas prabyla, kai dingsta vaidmuo? Ar balsas, kuriuo kalbame, yra tik mūsų ar dar kažkieno diktuojamas?

„Prima Donna“ – tai ne tik spektaklis, muzika ar vokalinė virtuoziškumo demonstracija. Pirma, tai intymus susitikimas su savimi, kvietimas išgirsti tai, kas dažnai užgožiama triukšmo, vaidmenų ir kasdienybės balsų.