Paroda „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“

Ainų kalboje žodis ikor reiškia „lobį“. Tai ne tik materialus objektas, bet ir žinios, atmintis, gebėjimai bei priklausymo jausmas, perduodami iš kartos į kartą. Ši sąvoka tampa vienu iš raktų į parodą „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“, kurią nuo 2026 m. rugsėjo 12 d. bus galima aplankyti Juzefo Pilsudskio muziejuje Sulejuveke.

Paroda – bendras Juzefo Pilsudskio muziejaus Sulejuveke ir Lietuvos nacionalinio muziejaus projektas. Pirmą kartą ji buvo pristatyta Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose Vilniuje, kur ją buvo galima lankyti nuo 2026 m. vasario iki rugpjūčio.

Bronislovas Pilsudskis ir ainai

Paroda skirta Bronislovo Pilsudskio 160-osioms gimimo metinėms paminėti. Joje pristatomi Pilsudskio tyrimai ir jo sukaupta medžiaga apie ainų tautą – autochtonus, gyvenančius Japonijos šiaurėje ir gretimuose regionuose.

Į Sachaliną Pilsudskis atvyko kaip katorgininkas. Per penkiolika Sachaline praleistų metų jis išsamiai tyrinėjo ainų kalbą, kultūrą ir kasdienį gyvenimą. Mokėsi ainų kalbos, fotografavo, užrašinėjo pasakojimus ir dainas, dokumentavo papročius bei apeigas.

Pilsudskis taip pat įrašinėjo ainų kalbą ir žodinę tradiciją į fonografo laikmenas. Parodoje pristatomi daugiau nei prieš šimtą metų padaryti ainų žodinės literatūros įrašai, Edisono fonografas ir du originalūs Pilsudskio įrašai kartu su Japonijoje pagamintomis jų kopijomis.

Istorija

Parodos istorinėje dalyje pristatomi įvairūs ainų kultūrą ir kasdienį gyvenimą atspindintys objektai. Tarp jų – tetarpe, tradicinis Sachalino ainų drabužis. Greta jo eksponuojamas šiuolaikinis kaparamip, sukurtas Yuki Hayasaki ir Shinobu Sugimura. Motina ir dukra sukūrė skirtingas drabužio ornamento dalis, įkvėptas apehuci kamuy – ugnies dievybės, ir pirmą kartą sujungė savo raštus į vieną drabužį.

Parodoje taip pat pristatomi makiri – ainų peiliai, naudoti keliaujant į kalnus, renkant augalus ir medžio drožybai, bei siuvinėtos plaštakų apsaugos tekunpe. Jas moteris galėdavo padovanoti pasirinktam vyrui. Jei jis atsakydavo į jos jausmus, dėvėdavo tekunpe ir jai pagamindavo menoko-makiri – moterišką peilį.

Su ainų dvasiniu pasauliu susiję dubuo ir mentelė tuki-pasuy, naudoti per kamuy-nomi – apeigas, kurių metu meldžiamasi kamuy ir jiems aukojamos dovanos. Parodoje taip pat eksponuojamas gausiai ornamentuotas apeiginis dėklas ikayopikor, naudotas per meškos dvasios išlydėjimo ceremoniją.

Šiandiena

Atskira parodos dalis skirta šiuolaikiniam ainų menui. Šios dalies kuratorė – ainų menininkė ir tyrėja Kanako Uzawa. Įvairių kartų ainų menininkų kūriniai atskleidžia, kaip tradicijos, šeimos istorijos ir senosios technikos gyvuoja šiuolaikinėje ainų kultūroje.

Kanako Uzawa pristato filmą „Ainupuri“, sukurtą kartu su Laura Liverani. Filmo pagrindu tapo ainų kultūros objektai iš Oslo universiteto Kultūros istorijos muziejaus rinkinių. Filme šie objektai susiejami su asmenine menininkės patirtimi, judesiu ir prisiminimais.

Parodoje taip pat eksponuojamas 2025 m. Tomoyos Okamoto sukurtas medinis padėklas komochi bon. Menininkas panaudojo tradicinį pelėdos motyvą ir sukūrė savitą jo interpretaciją. Kūrinys pelnė pagrindinį Ainų amatų konkurso prizą.

Ekspoziciją papildo trumpi filmai apie šiuolaikinę ainų kultūrą, pristatantys medžio drožybą (inuye), ainų kalbą (aynuitak), taip pat tapatybės klausimus ir ainų kultūros paveldo reikšmę šiandien.

Paroda „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“ jungia daugiau nei prieš šimtą metų Bronislovo Pilsudskio sukauptą medžiagą su šiuolaikiniais ainų kultūros balsais. Istorinės fotografijos ir garso įrašai pristatomi greta tradicinių drabužių, kultūros objektų ir šiuolaikinių ainų menininkų kūrinių.

Fot. A. Firynowicz

Parodos koncepcija:
Simona Širvydaitė-Šliupienė

Kuratorės:
dr. Miglė Lebednykaitė
dr. Jadwiga Rodowicz-Czechowska
Simona Širvydaitė-Šliupienė
dr. Kanako Uzawa

Architektūrinis projektas:
Sigita Simona Paplauskaitė

Grafinis projektas:
Gailė Pranckūnaitė

Grafinio projekto adaptacija:
JAZ+Architekci